Forumas

Ir linkejimai kad kiti metai butu geresni ir be karantino.

     Man čia pašnibždėjo, kad šiais metais laišką Seneliui Šalčiui reikia pradėti ne nuo žodžio “atnešk“, o nuo žodžio “pasiimk“. Puiku. Pradėkime.: 

    Seneli, mielas. Ko gero, nereikia naujo, pradžioje išsiaiškinkime su senu. Aš daugiau jau negaliu suktis šioje pragariškoje karuselėje, tegul nors kai kurie dalykai dabar sustoja, a? 

 – Na, jei tik gali, pasiimk kaukes. Ypač iš tų, kurie su akiniais. Nors jų pasigailėk, Seneli, nes stiklai rasoja, ir jie nuolat klaidžioja tirštoje migloje, apčiuopomis, kaip ežiukai rūke, nematydami nei mašinų, nei žmonių, nieko. Ir jei ne virusas, tai kažkoks autobusas sankryžoje juos tikrai pribaigs. 

 – Kartu su kaukėmis, prašau, pasiimk tą naują įprotį – atšokti nuo žmonių ir spaustis prie namų sienų. Ir, apskritai, atšauk socialinę distanciją, žinoma, jei tik gali. 

 – Pasiimk tą pojūtį, kad va tiesiog rytoj su bet kuo gali bet kas nutikti. Galima susirgti, atsidurti uždarytam karantine, nepapulti į reanimaciją, nes ten nėra vietų, parą išbūti laukiamajame, todėl kad gydytojai nieko nespėja, ir numirti, nes ligoninėje baigėsi vaistai. Gyvenimas, iš tiesų, visada buvo nenuspėjamas. .. Visas mūsų taip vadinamas stabilumas tebuvo iliuzija ir laikėsi ant plonos tikėjimo stabilumu plėvelės. Bet šiais metais plėvelė visai sudilo. Ir kai kuriose vietose per ją skverbiasi toks klaikus siaubas, kad nėra jau jokių jėgų. 

 – Pasiimk tuos visus termometrus, a? Dar niekada tiek daug pašalinių žmonių nesidomėjo mano kūno temperatūra. 

 – Pasiimk stingdantį pojūtį, kad reikia kažkaip suspėti, išlaviruoti, užsirašyti pas kirpėją, pakliūti pas stomatologą, pasimatyti su draugais, atsigerti kavos kavinėje. Todėl kad rytoj vėl viską uždarys. Pusmečiui. 

 – Pasiimk ryžių atsargą dviems metams, kuriuos aš nusipirkau kovo mėnesį, persekiojama artėjančio bado šmėklos. Va ryžių ir neprireikė, ačiū. Arba aš galėčiau pakeisti juos į dviejų metų kantrybės atsargas. – Pasiimk viber, grąžink galimybę vilkėti ne tik viršutinę, bet ir apatinę kostiumo dalį, o ne štai tas amžinas namines kelnes su vilnonėmis kojinėmis iki kelių. Ir nuotolinį išsilavinimą pasiimk.... Taip pat neprireikė, ačiū. 

 – Sugrąžink, prašau, draugus. Seneli, aš buvau tikras, kad man pakaks tų visų madingų daikčiukų – Telegram, Skype, WhatsApp, Viber – ir aš išsilaikiau su jais beveik metus, bet metų gale aš pasiduodu, prašau, prašau, prašau, grąžink man galimybę apkabinti draugus, palaikyti juos už rankų, pajusti jų kvapą. Paglostyti jų plaukus. Net jei jiems tai pasirodys keistai. Tegul galvoja, ką tik nori, kad tik būtume kartu. 

 – Grąžink nors truputį erdvės. Šiais metais aš ir mano draugai kemperistai– ir ne tik, o visi mes – netekome erdvės. Mes neturime judėjimo laisvės, nei darbo vietos namuose, nei asmeninės erdvės.

 – Grąžink bent truputį jėgų. Ir galimybę išeiti į gatvę be tos slegiančios vidinės įtampos. 

 – Ir gerus sapnus grąžink, kad ryte atsibustume, kaip vaikystėje. Ir dar štai kas. Ačiū tau už 2020 metus. Taip mane močiutė išmokė – kai baigiasi kažkas kankinančio, nemalonaus, erzinančio, kas tai bebūtų: santykiai, metai ar darbo projektas, visada pirmiausiai pasakyk: “labai dėkoju“. Taip saugiausia. Nes jei tik pradėsi reikšti pretenzijas – prapuolęs reikalas, paskęsi nuoskaudose metams, o gal ir keliems. Taip kad – ačiū, metai buvo įsimintini. Ir sveikatos Tau, Seneli linki visi Kemperiu klubo nariai